Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama prekybos žmonėmis byla, kurią drąsiai būtų galima pavadinti dešimtmečio byla. Ir ne dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo teisme, o dėl labai jau akivaizdaus bylą tyrusių pareigūnų aplaidumo, nepateisinamo vilkinimo bei galimos korupcijos.
Byla buvo mėtoma
2001-ieji. Tuo metu šalyje klestėjo nedarbas ir mūsų tautiečiai tiesiog plūste plūdo į svečias šalis ieškoti skalsesnės duonos. Atsirado ir naujos paslaugų rūšys – agentai, padedantys susirasti darbą užsienyje ir nugabenti į darbo vietas. Kaip vėliau paaiškės, verbavo ir išties gabeno norinčiuosius dirbti, bet tik ne ten, kur žadėjo.
2001 metų nusikalstamumo būklės Lietuvoje apžvalgoje akcentuojamas tik žymus (24,9 proc.) finansinių nusikaltimų padidėjimas, na, dar pabrėžiama, jog padidėjo ir nusikaltimų viešajai tvarkai ir saugumui (19,1 proc.). Tačiau niekas nefiksavo prekybos žmonėmis, nors nuo 2000 metų Lietuvoje buvo priimtas Baudžiamojo kodekso 147 straipsnis „Prekyba žmonėmis“.
O juk 2001-2002 metais vos ne kas dieną į užsienį važiavo automobiliai, pakrauti „gyvosiomis prekėmis“ – merginomis, skirtomis darbui užsienio viešnamiuose bei naktiniuose klubuose. Dabar sunku suskaičiuoti, kiek tokių apgaule suviliotų merginų ir moterų mūsų tautiečiai išvežė per tuos metus, nes susidaro įspūdis, jog pareigūnai ne tik nekreipė dėmesio į tėvų prašymus suieškoti jų prapuolusias dukras, bet ir atsainiai žiūrėjo į iš vergijos sugrįžusių (ar deportuotų) merginų pareiškimus ir pasakojimus apie siaubą, patirtą dėl prekeivių žmonėmis. Nesuko galvos ir tie, kurie dirbo Lietuvos ir Lenkijos pasienyje ir privalėjo atkreipti dėmesį į keliskart per metus pirmyn ir atgal zujančius tuos pačius automobilius su jaunais žmonėmis.
Ikiteisminio tyrimo medžiaga, kai Ispanijos policija pirmą kartą deportavo lietuvaites ir jos, grįžusios namo, jau davė parodymus, rodos, irgi nieko nesudomino. Byla buvo mėtoma tai vienam pareigūnui, tai kitam, kol galų gale nuguldavo į kurio nors prokuroro (ar tyrėjo) stalčių. Pirmuosius nukentėjusių merginų šioje byloje parodymus dar 2003 metais užfiksavo Vilniaus 3-iojo policijos komisariato pareigūnai, bylą tyrė dabar jau buvęs Kriminalinės policijos biuro (KPB) pareigūnas Sergejus Smirnovas ir to paties KPB Nusikaltimų tyrimo 3-iosios valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Olegas Pučas, vėliau tyrimą kontroliavo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras Ramūnas Vilimavičius (2007-aisiais šis prokuroras po tarnybinio patikrinimo išėjo iš darbo, kai buvo pažemintos jo pareigos) ir dar daugelis kitų pareigūnų (apie tai rašysime vėliau). Galbūt tyrimas būdavo nutraukiamas, nes tuo metu galiojo nuostata, esą merginos gi išvažiavo uždarbiauti pačios?
Kad netuščiažodžiaučiau, pasiremsiu konkrečia prekybos žmonėmis byla, kurios ištakos siekia būtent 2001-uosius. Ši byla po daugiau nei 10-mečio atsidūrė teisme, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo tiek ilgai „niurkomas“, kad daugelio prekeivių žmonėmis, kurie 2001-2002 metais nuolatos kursavo maršrutu Lietuva-Ispanijos Karalystė, jau nebeįmanoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes… sukako senaties terminas.
Vergės kaina
Kaip žinome, maždaug nuo 1998-ųjų ėmė daugėti lietuvaičių, ieškančių geresnio gyvenimo už Lietuvos ribų. Kas įsidarbino statybose, kas – vaisių ar daržovių plantacijose, kas – juodadarbiais fabrikuose, o kai kas susirado darbą, kur nereikėjo lenkti nugaros ir prakaituoti, kad uždirbtų riebesniam kąsniui. Šiame „biznyje“ pinigais tiesiog lijo – tereikėjo tik rasti gražių naivių merginų. Už kiekvieną jų Ispanijos (ir ne tik Ispanijos) viešnamių ar naktinių klubų savininkai tokiam „biznieriui“ mokėdavo iki vieno milijono pesetų (vėliau – po 6000 eurų, arba 20 716 litų).
Todėl, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo medžiagoje, 2001 metais susibūrė gerai organizuota jaunų –19-32 metų – vyrukų iš Panevėžio ir Tauragės grupuotė, kurios nariams tereikėjo apsukti jaunoms panelėms galvas, kad šios patikėtų, jog Ispanijos Karalystėje jų laukia gerai apmokamas darbas. Vyrai, su kuriais ranka rankon dirbo ir viena moteris – Lijana Pomerneckienė, retai merginai pasakydavo tiesą, kad ši važiuos dirbti prostitute. Merginoms, ieškančioms darbo, gaujos nariai paslaugiai siūlydavo važiuoti „skinti braškių ar pomidorų“, dirbti „auklėmis“, „padavėjomis“, „indų plovėjomis“, „barmenėmis“ ar „mandarinų plantacijose“.
Grupuotės nariai buvo griežtai pasiskirstę darbus: vieni merginas verbavo, kiti jas suveždavo į tarpinius punktus – specialiai išnuomotus butus, treti gabendavo į Ispaniją, kur atvežtųjų jau laukdavo viešnamių ar naktinių klubų savininkai ispanai, trokštantys savo klientams pateikti kuo daugiau egzotikos – šviesaus gymio gražuolių.
Suėjo senatis
Lietuvių grupuotę sudarė šie asmenys: Darius Banys (g. 1975 m.), Juozas Jutkevičius (g. 1976 m.), pravarde Auvė, Lijana Pomerneckienė (g. 1971 m.), Antanas Mažeika (g. 1978 m.), Andrejus Solomianiukas (g. 1969 m.), pravarde Lysas, Giedrius S. (g. 1978 m.), Darius G. (g. 1982 m.), Darius B. (g. 1975 m.), Olegas O. (g. 1980 m.), Justinas G. (g.1981 m.), Žilvinas S. (g. 1971 m.), Rimantas M. (g. 1975 m.), Rasius D. (g. 1977 m.), pravarde Storas, Tadas K., pravarde Lapė, ir kiti, likę tardymo taip ir nenustatyti. Tų asmenų, kurių skelbiame tik vardus, pavardės redakcijai yra žinomos, tačiau negalime jų minėti, nes šiems prekeiviams žmonėmis už jų įvykdytus nusikaltimus jau suėjęs senaties terminas. Jie lietuvaites iš visų šalies miestų ir miestelių dažniausiai vežė į Ispaniją Angelui Peresui Galardui (g. 1961 m.) ir Joakimui Romerui Alarkonui, turėjusiems klubą „Night Club 88“ (Mursijos regionas pietryčių Ispanijoje), bei Manueliui Salazarui Pelegrinui-Manolui (g. 1960 m.), klubo „2000“ savininkui. Šis klubas buvo įsikūręs šalia nedidelio San Chavero miestelio. Pastarojo klubo savininkas M. S. Pelegrinas 2007 metais pačių ispanų buvo apkaltintas dėl žmogžudysčių, pelnymosi iš kito žmogaus prostitucijos, seksualinės prievartos, narkotikų gabenimo, kitų sunkių nusikaltimų ir nuteistas kalėti 35,5 metų.
Merginos buvo vežamos ir į „Blue Star“ naktinį klubą, kurio savininkas – Angelas Sančesas Sueras. Jis vėliau tapo tik liudytoju ir atpažino ne vieną lietuvaitį – prekeivį žmonėmis.
Kai kurie gaujos nariai – tauragiškis Vaidotas Povilionis (g. 1979 m.) bei panevėžietis Andrius Povilionis (g. 1975 m.), pravarde Oncė, 2007 metais nuteisti kartu su M. S. Pelegrinu, ir kiti – buvo įsikūrę Ispanijoje, Kartagenos, Almerijos ir Taragonos miestuose, kur pasitikdavo atvežtas merginas, tirdavo „paklausą“, turėjo sudarę kontraktus su minėtų klubų savininkais dėl merginų pardavimo.
Nepilnametė Akvilė
Bet grįžkime prie lietuvaičių gaujos, kuri 2001-2002 metais nebaudžiama siautėjo mūsų šalies miestuose ir miesteliuose. Lietuvoje likusieji, dažnai prisidengę išgalvotais vardais ar pravardėmis, ieškodavo dailių merginų ir jas prikalbindavo važiuoti į Ispaniją „gerai užsidirbti“. Štai L. Pomerneckienė viename kaime darbu „vaisių plantacijose“ suviliojo net keletą merginų. Vieną iš jų – nepilnametę. Pavadinkime ją Akvile.
Iš Akvilės parodymų: „Mane su Lijana supažindino kitos dvi merginos 2001 metų vasarą. Toji Lijana pasiūlė darbą Ispanijoje. Sakė, galėsiu dirbti bare, plauti indus ir taip padėti tėvams, nes šie buvo bedarbiai, vertėmės labai sunkiai. Pasiūlymas sudomino, tad, kiek pasvarsčiusi, paskambinau Lijanai. Ji pareiškė, kad greit į Ispaniją važiuos jos brolis ar pusbrolis, tai jis ir galės mane nuvežti. Po kurio laiko Lijana atvažiavo pas mane, liepė pasiimti būtinausius daiktus bei pasą ir nusivežė mane į savo butą Panevėžyje. Tą pačią dieną pas Lijaną atėjo dvi vyresnės moterys – maždaug Lijanos amžiaus – ir kartu įsėdo į Lijanos vairuojamą automobilį. Pajudėjome sienos su Lenkija link…“
Štai šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį: nepilnametė sieną kerta be tėvų. Tai patvirtina oficialus išrašas, kad „2001 rugpjūčio 2-ąją, 21 valandą ir 48 minutės, automobilis „Toyota Celica“ (nurodyti numeriai – aut. past.) su L. Pomerneckiene, Akvile bei dar dviem merginomis išvyko iš Lietuvos per Kalvarijos tarptautinį pasienio kontrolės punktą (PKP)“. Bet juk žinome, kad tuo metu nepilnamečiai privalėjo turėti notaro patvirtintą tėvų sutikimą važiuoti iš šalies. Tokio dokumento nė viena iš vykusiųjų neturėjo. Vadinasi, arba turėjo suklastotą sutikimą, arba (kas gali paneigti?) pravažiavimas per sieną buvo nupirktas…
Paliko Vokietijoje
Iš Akvilės parodymų: „Prieš kertant sieną, iš mūsų visų pasus paėmė Lijana, o po patikros juos grąžino. Jokių problemų dėl mano amžiaus nebuvo. Kirtę sieną, dar kažkiek pavažiavome ir sustojome pakelėje. Čia mūsų laukė kitas automobilis, jame sėdėjo du jaunuoliai, kurie prisistatė esą Žilvinas ir Dainius. Išlipusi Lijana su tais vyrais pasikalbėjo ir liepė man bei dar vienai merginai persėsti į jų automobilį. Kažkokį Ispanijos miestelį, esantį netoli Viduržemio jūros, pasiekėme maždaug po 3 dienų, jau sutemus. Privažiavome didelį pastatą ir sustojome. Tie vyrai man pasakė, jog tai yra tas klubas, kuriame aš turėsiu dirbti – pjaustyti salotas. Jie liepė išlipti kartu važiavusiai merginai ir eiti su jais, paėmė mano pasą ir, prisakę laukti, nuėjo. Po maždaug valandos tie vyrai grįžo pikti – sakė, jog šeimininkas manęs į darbą nepriima, nes aš – nepilnametė. Iš tikrųjų man 18 metų turėjo sukakti metų pabaigoje. Nepatenkinti vyrai sėdo į automobilį ir pareiškė, jog dabar mane veš į Vokietiją – į Bad Zalcufleno (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės) mieste esantį barą. Kai užprotestavau, Žilvinas trenkė man per veidą ir, stipriai sugriebęs už plaukų, piktai iškošė: „Ispanijoje tavęs nenupirko, mes negavome pinigų, tai gal nors Vokietijoje pasiseks parduoti!” Tačiau ir nuvykus į tiems vyrams žinomą barą, šeimininkas ir čia atsisakė mane priimti, nes esu nepilnametė. Tad Žilvinas ir Dainius skubiai sėdo į automobilį ir nurūko, o mane paliko tame mieste. Laimė, sutikau lietuvę, kuri man padėjo grįžti į namus.“
Ieškojo skelbimais
Kitas merginas suvilioti šiai grupuotei sekėsi geriau. Kartą „nudegę“, jie tebeverbuodavo nepilnametes, bet kantriai laukdavo, kol šioms sukaks 18 metų. Dar, žinoma, gelbėdavo ir padirbti dokumentai. Čia gaujos nariai laikėsi konspiracijos: jei reikėdavo paso merginai, buvo pasakomas moteriškas medžio pavadinimas, jei dokumento prireikdavo vyrui – sakydavo skaičių, atitinkantį to vyro metus.
Įdomu ir tai, kad vėliau kai kurios nukentėjusiosios savo parodymuose tvirtino, jog buvo išvežtos su padirbtais dokumentais, tačiau bylą tyrę pareigūnai praleido tai pro ausis ir nesiaiškino, kodėl konkrečiais atvejais (remiantis sienos kirtimo per PKP išrašais) nebuvo pradėta nė viena baudžiamoji byla dėl pasinaudojimo suklastotu pasu. Pakako biurokratiško atsakymo, kad tokia mergina tuo metu nevažiavo.
Ieškodami merginų, vyrai nelakstė po kaimus – dažniausiai įdėdavo skelbimus, kad veža norinčiuosius dirbti užsienyje ir padeda įsidarbinti. Tokių skelbimų buvo pilni ne tik Panevėžio ar Tauragės, kur bazavosi pagrindiniai merginų prekeiviai, laikraščiai, bet ir kitų miestų leidiniai. Tokie skelbimai skambėjo ir per vietines radijo stotis. O kadangi 2001-2002 metais mūsų tautiečiai tiesiog plūste plūdo svetur ieškoti lengvesnio gyvenimo ir geresnių pinigų, merginų „medžiotojams“ rasti aukų ir jas išvežti buvo visai lengva.
„Senukų prižiūrėtoja“
Iš Auksės parodymų: „1999 metų rudenį buvau atleista iš darbo. Ėmiau ieškotis kito, geriau apmokamo. Kartą sutikau iš matymo pažįstamą vyruką, kurį visi vadino pravarde – Lysas. Jis gyveno tame pačiame mikrorajone, kaip ir aš. Užsiminiau jam, kad ieškau darbo, ir daviau savo sesers telefoną, kad paskambintų, jei darbo atsirastų. Maždaug po savaitės Lysas paskambino ir pasiūlė darbą Anglijoje – dirbti namų šeimininke, prižiūrėti pagyvenusius žmones. Tačiau aš tikėjausi rasti darbą savo mieste, tad nesutikau. Lysas kokį pusmetį mane įkalbinėjo, kol galų gale, man nepavykus įsidarbinti savame mieste, vis tik nutariau vykti tų senukų prižiūrėti. Mane tikino, jog gerai uždirbsiu. 2000 metų vasarį Lysas pranešė man, kad į Angliją važiuoja jo pažįstamieji, tad galėtų paimti ir nuvežę padėtų susirasti darbą. Į kelionę turėjau pasiimti tik būtiniausius daiktus ir pasą. Sutartą dieną manęs atvyko pasiimti du vyrukai, kurie prisistatė esą Giedrius ir Rasius. (Vėliau Auksė atpažino juos iš policijoje jai pateiktų įtariamųjų nuotraukų.) Važiuodami mes dar sustojome paimti kitos merginos, berods, vardu Ligita. Ji taip pat važiavo dirbti į užsienį. Kol nepasiekėme Vokietijos, nekalbėjome apie būsimą darbą, tačiau vėliau Giedrius su Rasiumi ėmė klausinėti mūsų, ar mes žinome, kur važiuojame. Aš pasakiau, jog žinau – į Angliją prižiūrėti senukų. Tuomet abu vyrai nusišaipė ir pranešė, kad mus veža į Ispaniją, kur turėsime 3 mėnesius dirbti prostitutėmis. Jie paaiškino, kad reikės atidirbti už kelionės išlaidas – po 300 dolerių, o visa kita, kas liks iš prostitutės uždarbio, liks mums. Iškart pasakiau, kad prostitute nedirbsiu. Tuomet abu vyrai pagrasino daužysią mane tol, kol sutiksiu dirbti. Vežant buvome akylai saugomos. Galų gale pasiekėme Almerijos miestą Ispanijoje. Ten, prie „Tropikana“ naktinio klubo, įvyko sandoris. Mus atvežę Giedrius ir Rasius kažkam paskambino, ir tuoj pat prisistatė 3 vyrai. Vienas vadino save Dainiumi, antras – Nerijumi, o trečiasis – Auve. Visi jie kažką tarpusavyje pasišnekėjo, o po to liepė susirinkti mums daiktus ir išlipti. Trijulė mus nuvedė į šalia to naktinio klubo esančius kambarius ir apgyvendino atskirai. Aš dar kartą pasakiau, jog prostitute dirbti tikrai neketinu. Tuomet Dainius žiauriai mane primušė, atėmė pasą ir pagrasino daužysiąs mane tol, kol sutiksiu, o jei kam nors bandysiu paskambinti ar pasiskųsti, nužudysiąs. Bijojau, kad užmuš, todėl buvau priversta dirbti prostitute. Dirbau tik už maistą, nes privalėjau „atidirbti“ už atvežimą.“
Pavyko pabėgti
Po mėnesio Auksė buvo pervežta į Mursijos miestą ir apgyvendinta kitame klube – „Night Club 88“. Ją ir Ligitą pasitiko ispanas Manola, klubo savininkas, ir nuvedė į joms skirtą kambarį. Trumpai drūtai paaiškino, jog turės aptarnauti klubo klientus. Ji dar pabandė ieškoti pagalbos ir kreipėsi į vieną baro apsaugininką, tačiau tuoj buvo iškviesta į Manolo kabinetą, kur buvo sumušta ir žiauriai išžaginta. Anot Auksės, daugiau kam nors skųstis ji nebematė prasmės – aplinkui visi vieni su kitais buvo glaudžiai susiję. Išeiti iš baro patalpų taip pat buvo negalima – jis būdavo užrakintas, o merginas nuolat saugojo apsaugininkai.
Iš Auksės parodymų: „Kartą Manola liepė aptarnauti klientą, o aš atsisakiau. Į klubą tuoj atvažiavo Dainius ir mane žiauriai primušė. Jis „draugiškai“ patarė nesipriešinti ir eiti dirbti, nes galiu būti pakišta po velėna ir niekas manęs nebesuras. Po to sumušimo nebesipriešinau, aptarnaudavau klientus, bet vis tiek nuolat galvojau, kaip iš to pragaro ištrūkti. Kartą pasiguodžiau vienam savo klientui, vardu Chosė, kad mane prieš mano valią seksualiai išnaudoja. Šis vyras padėjo man pabėgti. Nuvežė mane į Totanos miestelį (netoli Murcijos). Pas jį gyvenau apie porą mėnesių, nes reikėjo užsidirbti pinigų maistui ir bilietams atgal į Lietuvą. Dirbau pas Chosė draugą vaisių plantacijose nelegaliai. Kadangi reikėjo paso, paskambinau į Lietuvos ambasadą Madride ir pranešiau, jog mafija atėmė iš manęs pasą ir privertė dirbti prostitute. Tačiau pagalbos tada nesulaukiau – ambasados darbuotojas liepė man važiuoti namo, esą policija mane apsaugos… Taip ir nesupratau, ką turiu daryti.“
Nubaudė už pabėgimą
Taigi ambasados darbuotojai irgi nesuko galvos dėl merginų, atsidūrusių beviltiškoje padėtyje ir prašančių pagalbos. Sutrikusiai ir moraliai sugniuždytai merginai net nebuvo normaliai išaiškinta, kur ji turėtų kreiptis ir kas jai galėtų padėti.
Iš Auksės parodymų: „Netrukus tame Totanos miestelyje mane pamatė lietuviai, kurie ir buvo atvežę mane į Ispaniją. Tai buvo Giedrius, Rasius, Dainius ir dar toks Tomas. Jie čiupo mane viduryje gatvės, įgrūdo į automobilį ir nuvežė į Akvadulsijos miestą. Pakeliui pagrasino užmušti, jei rėksiu. Jie mane nutempė į vieno daugiabučio namo butą, kuriame gyveno man iki tol nematyti 2 lietuviai. Uždarė viename kambaryje, o patys, suėję į virtuvę, tarėsi. Netrukus tie keturi mane atvežę vyrai atėjo į mano kambarį. Giedrius rankšluosčiu užkimšo, o Dainius lipniąja juosta užklijavo man burną. Lipniąja juosta surišo rankas ir kojas, pargriovė ant grindų. Įkaitinę lygintuvą, juo degino man nugarą, o Tomas nuorūka ėmė deginti man antakį, grasindamas, jog tuoj nebematysiu ir nebebūsiu tinkama niekam. Vyrai man aiškino, kad „nė viena pana taip nesielgia, nes puikiai žino, kas su ja gali atsitikti“. Tomas, Dainius ir Giedrius ėmė mane spardyti… Praradau sąmonę… Kai atsipeikėjau, buvo jau tamsu, mane saugojo tik Tomas. Tuo tarpu grįžo girtas vienas buto nuomininkas ir pareiškė: esą jei aš dirbau prostitute, tai turiu „duoti“ visiems. Aš pasipriešinau, todėl vėl buvau spardoma ir mušama, o galiausiai išžaginta. Pasitenkinęs tas vyras nuėjo miegoti. Miegojo ir Tomas, todėl aš patyliukais išėjau į balkoną ir perlipau į kito buto balkoną. Buto gyventojui, ispanui, papasakojau, kas nutiko, ir pabėgau. Iš karto kreipiausi į vietos policiją.“
Ispanijos policininkai tuoj pat nuvežė Auksę į ligoninę, kur medikai jai suteikė pagalbą. Vėliau moteris buvo apgyvendinta nukentėjusių asmenų centre. Pirmuosius parodymus ši nukentėjusioji davė dar 2003 metų vasarą, o savo žodžių ji neišsižadėjo ir apklausta 2007-aisiais. Auksė atpažino visus ją pardavinėjusius ir seksualiai išnaudojusius asmenis: Rasių D., Giedrių S., kitus. Deja, tik du iš nukentėjusios merginos atpažintų nusikaltėlių – J. Jutkevičius-Auvė ir Andrejus Solomianiukas-Lysas – šiandien trina kaltinamųjų suolą. Kitus išgelbėjo senaties terminas, o tiksliau – pareigūnų aplaidumas.
Aurelija Žutautienė
Publikuota 2013 m. gruodžio 5 d. www.balsas.lt